DARIUS KRASAUSKAS>
Skirtumas tarp teksto ir teatro būna pribloškiantis. Kadaise, žiūrėdamas Vilniuje gastroliuojantį „Šveiką“, negalėjau patikėti, kad iš knygos, kurią skaitydamas iš juoko esu nukritęs nuo kėdės (rimtai!), gali rastis toks... joks spektaklis. Su „Urviniu žmogum“ buvo atvirkščiai. Tekstą perskaičiau kone prisiversdamas: ir čia toji komedija, kuri juokina pusę pasaulio? Kolegos pasakodavo apie pasirengimą premjerai, o aš, prisipažinsiu, prisiminęs tekstą pagalvodavau, kad gal verčiau jos apskritai nebūtų. Po to spektaklį mačiau gal penkiolika kartų. Pasakysiu tik viena – jei nebūčiau skaitęs teksto, „urvinį“ vaidinančių aktorių talentą tikriausiai dar ir dabar laikyčiau savaime suprantamu dalyku.
SIMONAS KEBLAS>
Mano vidinis balsas prieš premjerą (2004-ųjų ruduo):
„Pirmas kartas. Ką daryti? Kaip suspėti? Daug nežinomybės, viskas nauja: vieta, žanras, žmones. Niekas, niekas mumis netiki ir viskas, ką sakome, atsimuša kaip į sieną. Gal pavyks susitarti... Nežinau... Bet tikiu. Tikiu visu vidumi: mes privalome, privalome tai padaryti taip, kaip manome esant geriausiai. Tik laiko labai nedaug... O kaip mus įvertins? Ar visi supras? Juk tai nei teatras, nei šou? Jei, duok Dieve, mums pasiseks, vis tiek anksčiau arba vėliau visa tai pamatys kritikai... Va tada mums bus.. O gal viskas bus gerai? Kaip bebūtų, žinau tik viena: mes turime, tiesiog privalome tai padaryti iš širdies, laikas viską parodys. Beje, juk mes ne vieni, scenoje – puikus aktorius, tikrai gabus ir talentingas. Su juo mums labai labai pasisekė. Viskas. Mažiau kalbu, daugiau darbų.“
Mano vidinis balsas po premjeros (2005-ųjų pavasaris):
„Ohohoho!!!! Mums tikrai labai, mums laaaabai pasisekė! Aš sakiau, juk aš sakiau, kad privalome daryti viską, viską, ką tik galime ir kaip galima geriau. Vadinasi, ne veltui stengėmės. Turime branginti ir puoselėti tai, ką turime – tai nepaprasti žmonės, iš kurių aš kasdien mokausi ir semiuosi patirties. Privalome augti. Aš noriu žinoti viską! Koks nepaprastai didelis, platus ir nenusakomas yra teatro pasaulis... Pirmyn!!!!“
DONATAS TARASEVIČIUS
Rašydamas šias eilutes skaičiau Malcolmo Gladwello „Outliers“ – knygą, kurią man mūsų beveik bendro gimtadienio proga padovanojo mano geras draugas ir mūsų interneto dizaineris Kęstas. Ten, remiantis pavyzdžiais, kalbama apie tai, jog, pasikasus kiek giliau istorijoje, galima būtų kiekvieną daug pasiekusį žmogų ir net genijų (nuo Mozarto iki Gates‘o) pavadinti tam tikrų atsitiktinių įvykių ir atsitiktinės sėkmės kūdikiu. Tikrai nenoriu pasakyti, jog jų talentas nieko nevertas. Tiesiog kartais vien talento nepakanka. Kartais reikia tos kad ir trumputės sėkmės akimirkos, kai geltonsnapis (o ateityje – dar vienas sėkmės kūdikis) atsiduria tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Įsivaizduokime, kad jaunas režisierius, ką tik baigęs studijas ir pristatęs savo diplominį darbą, bebaigdamas kokį šeštą bokalą alaus lieja nuoskaudą, koks jis nesuprastas ir neįvertintas, visiškai nepažįstamam žmogui. Ir čia paaiškėja, kad tas nepažįstamasis – tai ŽPR arba Žymiausias Pasaulyje Režisierius. (Beje, ši istorija yra beveik neišgalvota).
„Urvinis žmogus“ – tai mano ŽPR ir tuo pačiu – ta atsitiktinumų virtinė, kuri, drįstu teigti, apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Atsitiktinumai, o tiksliau, žmonės, kuriuos man pasisekė sutikti statant šį spektaklį ir be kurių šiuo metu nelabai įsivaizduoju savo gyvenimo, – tie žmonės išmokė mane mylėti teatrą. Ne, ne tą teatrą – Pastatą, kuriame vaidinamos Dramos arba Komedijos. Greičiau tą, kuris gimsta bendraminčių ir draugų, gerbiančių vienas kitą ir profesionaliai atliekančių savo darbą, rate. Žmonių, kuriems rūpi, ką jie daro, kodėl ir kam. Kuriems į spektaklį atėjęs žiūrovas – tai ne dar vienas parduotas bilietas, o didelės bendraminčių komandos dalelė. Būtent toks yra teatras, kurį atradau sau. Ir būtent tokiame teatre gimė „Urvinis žmogus“. Nors gal tiksliau būtų sakyti, kad būtent tokį teatrą „Urvinis žmogus“ pats ir pagimdė.
