Jums pažįstamas tas nusivylimas, užplūstantis kokiam gudručiui atskleidus siužetą? Jo nepatirsite: siužeto šis spektaklis neturi. „Tai, ką žmonės mato ir girdi šiame šou, yra nenusakoma“, –  teigia „Ereliai“. Kodėl? Nes jie tokie! Tokie buvo, matyt tokie ir liks. Sakytum, gi turėjo pasikeisti per tiek laiko, o ne – tik užlipę ant scenos vėl kaip kadais.

„Išperėtas“ aktorių studentavimo laikais spektaklis šiandien, po 25 metų, vertinamas kaip atsvara visam tuo metu vyraujančiam agitbrigadiniam humorui. Tačiau asociacijos, kuriomis žaidžiama, bus atpažįstamos ne tik tam, kas bent puse kojos buvo ir bent viena akim matė tarybinį pasaulį, bet ir tam, kam visada buvo įdomu kaip buvo ten, kurie ištempę ausis klausėsi mamų ir tėčių gyvenimo istorijų.

Šį kartą „Ereliai“ pristato žiūrovams ne tik oratoriją "Brisiaus galas", "Sakmę pagal Juzą“, bet ir naują spektaklio dalį „Sigutė“. Spektaklio aktorių, o drauge ir autorių pagalba lietuvių klasikų bei tautosakos personažai atskleidžia puses, kurių dar neregėjote.

O viskas vyko taip. 1989 metais po ilgos pertraukos prie tuometinės teatro trupės (kurią Sovietų armija buvo suskaldžiusi į dvi dalis – vieni išėjo vyriškumo mokytis, kiti liko mokytis aktorystės meno, vėliau dalis išvyko į Marijampolės teatrą) ir vėl prisijungia Robertas Aleksaitis. Į sceną grįžta dar studentavimo laikais, kaip patys sako „iš reikalo“ susibūręs sunkiai apibūdinamas reiškinys – Intymi vyrų trupė „Erelis“. Tuometinis IVT „Erelis“ repertuaras buvo panašus į legalų chuliganizmą, lengvą ir ironišką atsvarą agitbrigadiniam humorui, kuris vyravo šalyje. Pirmą kartą kvintetas pasirodė Teatro dienos proga ir kaip visada, šventei pasiruošė keistuoliškai, t.y. ne taip, kaip norėjo kiti, o kaip norėjo patys – kažką papiktino, kažką prajuokino, bet abejingu nepaliko. Tokio kelio ir laikėsi: darė, ką norėjo, ne tai, ko reikėjo ir kūrė, kur galėjo – pakeliui, kelyje, kartu, atskirai, iš atminties, atminčiai.

Aktoriai prisimena, kaip anuomet teko dirbti labai sunkiomis sąlygomis. Privalu buvo  kurti tokias dekoracijas, kurios tilptų į „Žigulių“ bagažinę kartu su dviem magnetofonais ir garso kolonėlėmis. Tai reikalavo kūrybos ir didelių fizinių pastangų, bet buvo labai sveika. Kai prispaudžia bėda, daugiau pradedi galvoti. Ne vienas jų buvimą kartu apibūdina, kaip nuostabiausią gyvenimo laikotarpį, kai supo labai geri ir stiprūs žmonės, kai visus vienijo ir grūdino Lietuvos nepriklausomybės sunkmetis. Kiekvienam norėtųsi grąžinti arba sugrįžti į momentą, kai kunkuliavo tas degantis emocijų kamuolys.

Todėl matyt nenuostabu, kad kelias vėl suvedė visus juos kartu...net po 25 metų.