DAINIUS KAZLAUSKAS>
Aktorius ir režisierius
Visame pasaulyje – daugybė galinčiųjų kažką profesionaliai padaryti ir labai mažai idėjų. Todėl šiandien įvairiausiais būdais perpakuojama tai, kas buvo sukurta anksčiau. Šio teatro atsiradimas man – iššūkis. Kuo visa tai baigsis – nežinau. Bet žinau, nuo ko prasidėjo. Jį sukūrė bendraminčiai, vertinantys galimybę būti savimi. Mums tai didžiausia vertybė ir svarbiausia kryptis.
DONATAS TARASEVIČIUS>
Vadovas
Idėja ir jos įgyvendinimo būdai gali keistis net kai iki finalo lieka vienas žingsnelis. Nes neįmanoma net prielaida, kad kuri nors idėja yra nepriekaištinga. Vėjas. Matau jį ir kiekvieną kartą negaliu atsistebėti tuo mažu stebuklu. Kaip jis žiūri, šypsosi, verkia, atranda, džiaugiasi ir liūdi. Jis spinduliuoja nepaprastą energiją: bėga, krenta, keliasi ir vėl bėga. Būtinai padaro viską, kas jam neleidžiama, bet visada pasako ačiū. Kalba kartais tik sau suprantama kalba, bet daro tai taip išraiškingai, kad nuščiuvę jo klausosi visi. Net kai jis miega, atrodo, kad su juo užmiega visas pasaulis, norintis su juo susitikti net ir jo sapne. Kiekvieną kartą matydamas jį vėl iš naujo pradedu tikėti.
„Idioteatras“? Pažindamas žmones, supančius mane čia kiekvieną dieną, jaučiu, lyg jį būtų norėjęs sukurti Vėjas man – kad aš bent iš dalies galėčiau jaustis tarsi su juo, kai jo šalia nėra. Ir, manau, jam tai tikrai pavyko.

SIMONAS

KEBLAS>
Prodiuseris

Gerai idėjai gimti reikia gerų žmonių. Gerai minčiai reikia nuoširdumo ir tiesos. Reikia, kad būtų gera. Vertinkime tai, ką turime brangiausia – gerus žmones Diena pasitaikė išskirtinai sunki, o vakare dar spektaklis. Mano darbo dalis. O norėjosi tik greičiau atsidurti kažkur kitur, visiškoje tyloje. Spektaklis artėjo prie pabaigos, stebėjau publiką ir pamačiau senyvą vyrą. Jis tarsi sapne žiūrėjo į sceną, nė akimirkai neatitraukdamas akių, o jo ranka stipriai gniaužė šalia sėdinčios moters ranką. Spektakliui baigiantis jo skruostai vos pastebimai virpėjo, o po to jais nuriedėjo kelios ašaros. Jis pirmasis pradėjo ploti ir atsistojo. Po to pradėjo stotis kiti, galiausiai visa salė stovėjo ir ošė nuo ovacijų. Uždanga. Vyras tebežiūrėjo į sceną ir laikė suspaudęs moters ranką. Po to jie atsistojo, apsikabino ir lėtai, šypsodamiesi išėjo. Niekada gyvenime negalvojau, kad dirbsiu teatre.


DARIUS KRASAUSKAS>
TekstŲ kŪrĖjas
Jei idėją sugalvojai greitai ir lengvai, gali neabejoti, kad ji buvo jau ne kartą sugalvota iki tavęs. Tiesa, būna išimčių, bet man dar nepasitaikė. Kai studijavau žurnalistiką, jau pirmame kurse pagalvodavau: gyvenime būtų jėga atsirasti kažkur prie meno. Dabar kartais pats sau pavydžiu: mano darbas – prie teatro, mano hobis – prie muzikos, ir net laisvalaikis sodyboje – savotiškas menas, jei tik pritarsite, kad gamta – didžiausias iš menų. Ir, svarbiausia, visur tokie žmonės, su kuriais galima kalnus nuversti. Būna, kad ir pasibaram. Bet neapsimetinėjam. Žinot, aš kartais tikrai pats sau pavydžiu.





Idiotiesa
Ištikimiausiems savo draugams apie būsimus spektaklius ir bilietų pardavimo pradžią pranešame anksčiau negu visiems likusiems. Jei nori naujienas sužinoti pirmas, tereikia įvesti savo elektroninio pašto adresą.

Email
Artimiausi spektakliai
2017/08/26 20:00
Ramybės klubas, Vytauto g. 35, Palanga
2017/10/04 18:00
Girstučio kultūros rūmai (Kovo 11-osios g. 26, Kaunas)
2017/10/06 20:00
Muzikinis teatras Legendos klubas (Kalvarijų g. 85, Vilnius)
Dienoraštis
2017/04/20 16:49

„Smagiau duoti negu imti“, - po storais akinių stiklais akį suokalbiškai merkdavo močiutė, man ant mažojo piršto maudama dar vieną krepšį, plyštantį nuo konservų stiklainių, nors rankose jau ir taip balansuodavau Žydrūnui Savickui gėdos nedarančią gėrybių šūsnį. Kamšydama automobilio bagažinę nesibaigiančiais maišais ir maišeliais pajusdavau jos žodžius visu svoriu – pamėginusi savo jėgomis sunaikinti tonas uogienių būčiau panirusi į cukrinio diabeto komą, tačiau matydama senelės akyse ugneles, paskutinį kartą ten švytėjusias pokario šokiuose, supratau atlikusi svarbiausią anūkišką žygdarbį.

 

Kartais esu linkusi beviltiškai susimauti. Neatletiško bėgimo į autobusą su bičiuliu pašonėje metu po ratais paspyriau naują kedą, atlikau dramatišką performansą žvejodama apavą iš po burzgiančio tuoj pajudėsiančio kledaro ir į padangą išsipurvinau žandą. Kol sausakimšame autobuse pakaušį įsmeigusi į įspūdingo stoto moteriškės pažastį bandžiau rankove šluostytis gėdos žymes nuo veido, bičiulis susirietęs kvatojosi. „Tu mano dieną padarei keliskart geresne“, - springdamas juoku išlemeno.

 

Visuomet šypsausi pardavėjams. Po šventinio maratono papilkėjusiu veidu mano bananus kasoje skenavusi moteris kilstelėjo akis automatiniam atsisveikinimui ir nušvito lyg paspaudus jungiklį – stovėjau nelietuviškai išsišiepusi ir entuziastingai padėkojau. Akimirką pamąsčiusi pardavėja ištiesė ranką į krepšelį čiulpinukų, ko gero, skirtų prie kasos zirziantiems mažiesiems laisvos rinkos dalyviams. Su grąža gavau lyg vogčiomis tarp centų įbruktą saldainį. Nors nekenčiu braškinių ledinukų, dievaži, verčiau praryčiau saują dumblo, tą akimirką pasijutau labiau apdovanota už visus kada nors šioje kasoje trypčiojusius bamblius.

 

Dabar spoksau pro langą į pavasarinį lietų ir svarstau – kodėl gyvenime kartais taip užsispyrusiai negalioja matematiniai dėsniai? Nei šaldytuve rikiuojant močiutės uogienes, nei keturpėsčiai ranka grabaliojant palei autobuso ratą, nei šypsantis kasininkei iš kišenės neišbyrėjo nė vienas centas, neprapuolė jokia kita materialinė vertybė, neaplankė sunkaus vargo kančios. Ir vis dėlto tas visai netyčiom suteiktas džiaugsmas ar juokas pakibo tarp susitikusių besišypsančių akių ir nejuntamai padvigubėjo, patrigubėjo, dešimtkart išsipūtė. Nesusimąsčiau, kad tą akimirką kažkam kažką daviau – ir gerokai daugiau, nei būčiau pagalvojusi.

Matematiškai nepaaiškinamą stebuklą galima atrasti ir biurokratijos džiunglėse. Pajamų deklaracijų pasiutpolkėje vis išnyra šventasis skaičius – 2 procentai, - bet vargu ar dažnas susimąsto, kad skyrus šią GPM dalį kokiai nors to vertai organizacijai ar (reikšmingai atsikrenkščiu) teatrui iš piniginės nepasprunka nė vienas euras, tačiau jūsų 2% apdovanotiesiems tampa didžiuliu finansiniu postūmiu, apčiuopiama realybe paverčiančiu idėjas.

Iš visų paramos tikrai nusipelniusių organizacijų, įmonių ir projektų minios rankomis mojuojame ir mes, Idioteatras. Be jūsų, brangieji, pagalbos ir paramos „Urvinis žmogus“ būtų sunkiai prasibrovęs iš urvo į XXI a. šviesą, „Meilės laiškai“ link scenos būtų vangiai plasnoję šlubo pašto karvelio sparnais, o „Po 20 metų“ prisiruoštume parodyti, ko gero, išties tik dar po dvidešimtmečio... Neužmirškite mūsų, galvai besisukant tarp skaičių ir langelių Valstybinėje mokesčių inspekcijoje!

Už jūsų skirtus 2% gyventojų pajamų mokesčio pažadame atsilyginti ne tik naujais spektakliais, bet ir svarbiausia teatro valiuta – kvietimais. Kiekvienam, finansine forma išreiškusiam meilę ir palaikymą Idioteatrui, padovanosime DU KVIETIMUS į  pasirinktą spektaklį esantį repertuare šį ar kitą teatro sezoną! Visų techninių keblumų sprendimu pasirūpinome už jus – paspaudę nuorodą rasite instrukciją, nušviesiančią tamsų elektroninio deklaravimo mišką, o skyrę 2% ir gavę patvirtinimo blanką iš VMI susisiekite su mumis registratura@idioteatras.lt. Pažadame – net močiutės akys prie uogienių nespindi taip, kaip Idioteatro kompanijos šypsenos!

 

Su sprogstančiais pavasariniais linkėjimais,

Jūsų Idioteatras

2016/12/08 18:00

 

Ką gi, sulaukėme. Jis atėjo. Tas laikotarpis, kurio visus metus laukia vaikai ir bijo suaugę. (Čia naudojamas švelnesnis žodis vietoje žodžių „nelaukia“ ir „nekenčia“ - aut. past.)

 

Laikotarpis, kurio metu vaikai skaičiuoja dienas iki TOS akimirkos, kai pagaliau išsipildys jų didžiausi troškimai. (Tam, beje, yra sugalvoti saldūs kalendoriai, kad neprailgtų laukimas). Taip pat tai laikotarpis, kuris neretam suaugusiam lyg gyvas priekaištas kasdien primena, kad tu dar nepasirūpinai dovanomis artimiausiems žmonėms. Kiekvieną dieną tas priekaištas vis stiprėja (beje, eksponentiškai, jei neteko susidurti) ir galiausiai jis valdo tave visas 24 valandas per parą, įskaitant miegą, kai košmarai į sapnus ateina dovanų pavidalu.

 

Mes čia bejėgiai pagelbėti, nes mus lygiai tas pats priekaištas kankina. Dažnai neapleidžia iki pat paskutinės dienos, kai likus porai valandų prieš sėdant prie stalo desperatiškai blaškaisi prekybos centre, bandydamas staiga sugalvoti, ko gi jiems visiems gali reikėti? Galiausiai, pripirkęs niekniekių, nusivalai prakaitą, atsidusdamas su palengvėjimu ir tik tuomet supranti, kad, velnias, supakuoti tai pamiršai! Ir būtent tuo metu suskamba telefonas iš kurio į tave vėl žvelgia priekaištas - panašu, kad vėluosi.

 

Čia, aišku, tamsioji teatro pusė (suprask - aš). Mano kolegė netruko paprieštarauti, kad jai patinka pirkti dovanas ir šis laikotarpis jai labai gražus, bet (o siaube) - naujienlaiškį juk rašau aš! Ir todėl visiems tamsiosios pusės atstovams (šviesioji pusė tuo irgi gali pasinaudoti, jei jiems jau taip patinka pirkti tas dovanas) skiriamos keletas dienų vidinio priekaišto slopinimui. Jūs tikrai nenupirksite visiems prie stalo sėdintiems bilietų į teatrą, bet pabandyti - verta. Įsiklausykite - visa tai net neišeinant iš namų!

 

Taigi. Tereikia tik perkant internetu (na, galite ir į kasas ateiti jei jau jums taip norisi, bet tada rengtis reikia, eiti…) bilietus į visus mūsų repertuaro spektaklius įvesti/ištarti kodą TAMSIOJIPUSE ir iki pat gruodžio 11 dienos, sekmadienio (imtinai) jūsų lauks 25% tamsiosios pusės siurprizas. Visa tai - vardan bendrumo ir atjautos. Bet susikaupkime - tik iki sekmadienioir bilietų su siurprizu kiekis į kiekvieną pasirodymą ribotas.

 

Visą mūsų pasirodymų grafiką rasite čia.

 

Te jūsų priekaištui ateina galas! (Čia toks žiauriai nekoks šūkis gavosi pabaigai).

 

Gal ta proga ir baigsiu. Geriau pasimatykime teatre.

 

Jūsų,

 

Idioteatro tamsioji pusė

2015/06/05 14:07

 

 

Tėtis ne rėtis: per vieną ausį iėjo, per kitą neišėjo. Liko - ir tai labai svarbu! Nors kartais ir suabėjoji, kiek ten liko, bet patikėkit - liko, ir tikrai nemažai. 
Tad, sveikindami mus visus su vasara, Australus su žiema ir tėčius su jų profesine švente, kviečiame palepinti savo tėvelius ir suteikti jiems galimybę gerai pailsėti. O kas gali būti geriau už teatro terapiją, ypač šviesoms išsijungus? "Vedu tėtį teatran" - taip mes vadiname šį poilsį ir štai trumpa instrukcija, kaip juo naudotis: 
1) Imi tėtį už parankės.
2) Vedi jį teatran (jis gali priešintis)
3) Sodini į vietą (vis dar laikai už parankės)
4) Poilsis
5) Išvedi tėtį iš teatro (jis nebesipriešina)
Paraginimui naudojame kodą TETITEATRAN - šis, perkant du bilietus ir daugiau (tėtį juk reikia vesti!) į visus vasaros spektaklius leis patekti 20% lengviau. Ir galios šis raginimas iki sekmadienio imtinai. Spektaklių sarašas - čia.

Sveikinam tėčius! (čia taipogi raginimas).