
Jau pirmą kartą išgirdę šios pjesės sinopsę (trumpą aprašymą), degėme nekantrumu šią pjesę iš kažkur gauti ir ją perskaityti. Gavome, perskaitėme ir abejonių apie tai, koks bus kitas spektaklis neliko. Norėjosi, reikėjo ir kažkaip išėjo – viskas labai greitai.
O išėjo taip, tik dėl draugystės. Tos tikrosios. Gal ir nieko nuostabaus, juk ir pati pjesė apie draugystę. O mes vistiek stebimės, kaip taip viskas...pasisekė. Tada galvoji, ką darytum be visų tų bent piršto kraštelių prisilietusių prie šio kūrinio žmonių, jų atsidavimo, jų tikėjimo mumis ir savimi. Be didžiulio noro išleisti šį darbą ir draugystės šio kūrinio tiesiog nebūtų.
Gal todėl jis mums toks svarbus ir artimas – ilgai lauktas, bet greitai gimęs.