Meilės laiškai logo

 

Tokią žodžio galią pirmą kartą pajutau prieš gerus aštuonerius metus. Vienas mūsų partnerių atsiuntė man pjesę su prierašu PERSKAITYK! Pamenu, kažkur reikėjo skristi, tad tekstą atsispausdinau – perskaitysiu lėktuve. Perskaičiau. Du kartus. Pjesė manyje taip surezonavo, kad vieno karto nepakako. Norėjau įsitikinti, kad nepasivaideno. Ir jau tada tvirtai žinojau, kad spektaklis pagal šią pjesę tikrai gims mūsų teatre.
Bet tąkart statėme porą naujų spektalių, kiek vėliau įsisiautėjo krizė, po to perskaičiau begalę kitų pjesių, ir tekstas su prierašu PERSKAITYK! nusistūmė užmaršties stalčiun.
Iki šių metų sausio, kai vienoje meno mugėje su juo vėl susidūriau. Žinot tą jausmą, kai prisimeni vaikystėje pamėgtą, bet visiškai pamirštą patiekalą? Kai negali apie nieką daugiau galvoti, kol tą patį vakarą jo nepasigamini. Perskaičiau dar kartą, ir iš karto paskambinau Dainiui Kazlauskui. Žinojau, kad ir jam šis tekstas brangus. Visa kita įvyko tarsi savaime.
Parodėme pjesę draugams iš Keistuolių teatro. Susižavėjo. Idioteatras delegavo savo smogiamąjį būrį, kadaise kūrusį dabar jau legendinį “Urvinį žmogų": režisierių Dainių Kazlauską, aktorių Kostą Smoriginą, scenografę ir kostiumų dailininkę Indrę Pačėsaitę ir kompozitorių Igną Juzoką. Keistuoliai atsakė pasiūlydami aktorę Iloną Balsytę, šviesų dievą Darių Malinauską ir savo didžiąją salę. Ten jau spalio 28 dieną jums pristatysime tai, kas pasaulyje žinoma kaip “Meilės laiškai”.
Šią pjesę amerikietis Albert Ramsdell Gurney parašė 1988-aisiais. Tais pačiais metais ji pirmą kartą perskaityta Niujorko viešojoje bibliotekoje, o jau po poros metų tapo Pulitzerio premijos finalininke. Tai dviejų žmonių viso gyvenimo susirašinėjimas, sugulęs į bene geriausią dramaturginį tekstą, kurį man teko skaityti.

 

Spektaklis

Mes pernelyg dažnai ir atsainiai sakome, kad pirmoji meilė kaip seilė – eis ir praeis, tačiau juk būna taip, kad ji ima ir lieka – visam gyvenimui, nepraeidama ir nerūdydama. Lieka prisiminimais, svajonėmis ir viltimis, o sykiais – neblėstančių simpatijų ir joms suokalbiškai slapčiomis rašomų grakščiai švelnių bei aistringų laiškų pavidalais. Ar esate bent vieną tokį laišką gavę arba parašę? Galbūt esatę išgyvenę patį tikriausią, nuo begalinės aistros iki begalinės nevilties, ties pavojingomis bedugnėmis balansuojantį meilės (laiškų) romaną? Gal net tokį, kuris buvo, yra ir bus, iki pat paskutinio atodūsio, kurio akivaizdoje Jūs, visai kaip spektaklio „Meilės laiškai“ Tomas, melancholiškai ištartumėte tik dabar galų gale aš supratau, kad tai buvo meilė?

Naujausiame Dainiaus Kazlausko spektaklyje – intymi, pusę amžiaus trukusi Aleksandros (Ilona Balsytė) ir Tomo (Kostas Smoriginas) laiškų, taigi ir jų gyvenimų, meilės ir visų patirčių, istorija. Pagal garsią amerikiečių dramaturgo Albert Ramsdell Gurney pjesę „Meilės laiškai“ pastatytas duetinis spektaklis klausia, ką reiškia rašyti laiškus, kodėl įsimylima laiškais ir ar juose galima susikurti realybėje neįmanomą santykį, tuos mus, kurie egzistuotų tik laiškuose ir jų kontekstuose? Kiek laiškuose įmanoma būti savimi ir sykiu pažinti kitą? Galiausiai, kiek išlikusi korespondencija gali kitiems papasakoti apie ją rašiusius žmones ir apie tai, kas buvo (iš)gyventa, patirta, mylėta ir nekęsta?

 

Tai spektaklis apie moterį ir vyrą, jų duetines egzistavimo galimybes.

Tai spektaklis apie meilę, kitaip tariant, gyvenimą.

Tai tikro tono spektaklis – sentimentalus, lengvai patosiškas, jautrus, švelnus ir intymus, sykiais šaltas, grubus ir priekaištingas, tačiau kupinas ne tik vilčių ir iliuzijų, bet ir amerikietiškos svajonės atributų ir gyvenimo scenarijų.

Tai laiškai, kuriuose rašoma ir nutylima viskas.

Žinai, kas mums trukdo, Tomai. Šitie prakeikti laiškai. Aš pažįstu tave iš laiškų, o ne gyvenime. Štai kodėl aš kažko, anot tavęs, ieškojau žvilgčiodama tau per petį. Aš ieškojau to žmogaus, kurį visus tuos metus pažinojau iš laiškų. O gyvenime tu visiškai kitoks, Tomai.

Kurejai
AKTORIAI

ILONA BALSYTĖ>

KOSTAS SMORIGINAS>



REŽISIERIUS

DAINIUS KAZLAUSKAS>

Scenografija ir kostiumai

Kompozitorius ir garso režisierius

Šviesų dailininkas

Techninis vadovas

Autorius

Indrė Pačėsaitė

Ignas Juzokas

Darius Malinauskas

Tomas Peciukonis

A. R. Gurney

Meilės laiškai pasaulyje
Meilės laiškai galerija
meiles-laiskai2.jpg -
meiles-laiskai3.jpg -
meiles-laiskai4.jpg -
meiles-laiskai5.jpg -
meiles-laiskai6.jpg -
meiles-laiskai7.jpg -
meiles-laiskai8.jpg -
meiles-laiskai9.jpg -
Atsiliepimai
1 2 3
2017/5/22 11:42
Man patiko. Ačiū...
2016/12/12 16:07
Spektaklis paliko labai dideli įspūdį, liko sužavėtas ir vyras :)
2016/12/12 16:06
Nuoširdus ačiū už nuostabų spektaklį. Geriausi linkėjimai visam teatro kolektyvui artėjančių švenčių proga.
Ir dar palinkėjimas - daugiau tokių nuostabių, kaip "Meilės laiškai", spektaklių.
2016/11/27 13:41
Su savo gyvenimu pasielgiau, kaip su grindų skuduru, – tai Aleksandros frazė iš bendro Keistuolių&Idioteatro spektaklio „Meilės laiškai“. Dvi valandos su Ilona Balsyte ir Kostu Smoriginu (trečia nematoma, bet apčiuopiama persona - režisierius Dainius Kazlauskas) davė naują erdvę tai pačiai temai. Jausmai ir protas. Gyvenimo polėkis ir gyvenimo pareigos. Laisvė sau ir atsakomybė už kitus. Reziumė: nesielkite su savo gyvenimu, kaip su grindų skuduru, o su savimi, kaip su švabra. Ir kartais, bent kartais, leiskite sau pabūti tarp talentingų žmonių. Tai padeda bent akimirkai suvokti savo asmenybės galią - nepasiduodančią rutinai, privalomumui, buičiai ir neišvengiamumui. Idioteatras
Žmogumi esu tiek, kiek turiu jėgų juo būti #naktiescitata
2016/11/25 16:50
Puikus spektaklis :)
2016/11/25 16:50
Labai patiko :) Dėkui :)
2016/11/25 16:49
Man patiko! Ačiū!
2016/11/25 16:48
Mačiau:-) Patiko
2016/11/25 16:48
Stiprus spektaklis
2016/11/25 16:47
Labai patiko. Ir verkėm su dukra, ir juokėmės :) Visas gyvenimas ir mano pralėkė pro akis :(
2016/11/25 16:46
Puikūs aktoriai!
2016/11/25 16:46
Puikus spektaklis. Aciu nuostabiems aktoriams
2016/11/25 14:10
Fantastika -ateina du Aktoriai, be jokių drąskymosi, be nesąmonių apie kitą galą, ir sukuria stebuklą...Sekmės JUMS
2016/11/25 14:09
Paliko įspūdį du dalykai. Pirmiausia - nerealus aktorių meistriškumas. Prieš akis vyksta personažo virsmas iš vaiko į paauglį, jaunuolį, vyresnį žmogų. Jie "susensta" tiesiog akyse, nors... niekas nesikeičia! Tu ką tik matei mažą mergaitę, o va dabar tai moteriai jau virš 40, 50, 60!!! Kitas įsimintinas įspūdis - paties spektaklio galia. Visas dvi valandas lyg ir ramiai stebi, klausais, atpažįsti, juokies, liūdi. Būtent, "lyg" ir ramiai. Nes nuaidėjus paskutinėms personažų frazėms supranti, kad tave, kaip naivų vaiką, taip va ramiai ėmė ir atvedė į tą finalinę akistatą su savimi, tą, kuriai kada nors lemta įvykti kiekvienam... Labai stiprus įspūdis, kuris tikrai nepasimirš ilgai. Ačiū!
2016/11/25 14:08
Sėkmės naujame kūrybiniame kelyje!
Komentuoti
Vardas
Email
Atsiliepimas
Įveskite apsaugos kodą: dypljz