DARIUS KRASAUSKAS>
Aš kaskart pasijuntu kažkaip nejaukiai, kai po „Boeing Boeing“ nugirstu kalbant apie šį spektaklį rimtai. Kai žmonės vertina ir analizuoja. Atsipalaiduokit! Viskas čia taip ir turi būti: labai spalvotos dekoracijos, kuriose vyksta labai paprasti dalykai, iš kurių galima tiesiog pasijuokti. Gal vienintelis diskusijos vertas klausimas – kas tai? Prancūziškos meilės kvadratas ar penkiakampis?
SIMONAS KEBLAS>
Antras mūsų darbas. Jis, ko gera, privertė mus suvokti, kad po nepaprastos „Urvinio žmogaus“ sėkmės atsakomybė prieš žiūrovus – neįtikėtinai didžiulė. Šiam spektakliui brendome ilgai, ir to laiko išties reikėjo, pirmiausia mums patiems. Surinkti draugus, kurie norėtų statyti spektaklį – toks buvo mūsų tikslas, ir manau, kad mums pavyko. Kaip ir visuomet, vadovavomės bene vieninteliu esminiu kriterijumi: kad visiem – aktoriams, režisieriui ir mums patiems – būtų gera kartu dirbti ir būti. Manau, labai savotiškai, įdomiai, netikėtai, sakyčiau, kitaip, bet mums tikrai pavyko. Scenoje aktoriai jautėsi „chebra“ nuo pat pirmųjų repeticijų. Man taip pat buvo miela, kad į komandą atėjo Eglė Gabrėnaitė ir Jūratė Onaitytė – puikios aktorės ir nuostabios asmenybės, spinduliuojančios ypatingą „teatrališką“ dvasią. Šešių aktorių „džiazas“ scenoje –labiausiai mane traukiantis dalykas šiame spektaklyje. Ir kaip čia neprisiminti spektaklio pristatymo projekto, kurį viešai vadinome ir „*****“, ir „kovo 6“, ir „kate maiše“. Labai rizikinga, bet kūrybiškai itin maloni idėja. Beje, manau, kad rizikuoti verta dar ir dėl to, kad tai neeilinė galimybe būti savimi.
DONATAS TARASEVIČIUS>
„Kovo šeštoji. Tikriausiai ši diena man jau niekada nebesiasocijuos su niekuo kitu, tik su šiuo spektakliu. „Boeing Boeing“ gimtadienis. Rusų dramos teatras, kuris įsileido mus ir kurio koridorius, užkulisius ir rūkomąjį iš mano atminties ištrinti sugebėtų nebent koma (tfu tfu tfu... turbūt perdaug žiūriu „Daktarą Hausą“). Paklaikęs Liudo (šio spektaklio, galima sakyti, stuburo... vėl Hausas...) žvilgsnis prasilenkiant, aiškiai teigiantis, kad bendrauti ir atsakinėti į klausimus jis bus pasiruošęs anksčiausiai ryt (būtų geriausia – poryt). Aktoriai, kurie nebūtinai šimtu procentų tikri tuo, jog tai, ką jie netrukus turės vaidinti scenoje, priims ir įvertins pilnutėlė žiūrovų salė. Visa komanda, zujanti aplink. Ji visada lieka nematoma, bet be jos joks spektaklis nėra įmanomas.
Adrenalinas. Adrenalinas. Adrenalinas.“
Turbūt tai būtų parašyta mano dienoraštyje, jei jį būčiau rašęs, ties data 2008 03 06. Panašiai, matyt, rašytų kiekvienas, prisidėjęs prie šio spektaklio atsiradimo.
Kai visi dirbsiantys prie spektaklio žmonės susirinko pirmąsyk, aktorė Eglė Gabrėnaitė pasakė: „Ilgainiui supranti, kad ne taip svarbu, ką tu darai, svarbu su kuo tu tai darai. Su teisingais žmonėmis bet koks darbas tampa malonumu. O su šita „chebra“ aš galiu pasirašyti bet kam.“
Ir pasirašė. Štai toks ir pats spektaklis: „chebros“ nuo scenos – „chebrai“ salėje. Ir tai svarbiausia. Nes tikra.
